Straipsnyje nagrinėjama lietuviška laisvės ir laisvės kovos samprata. Praradusi valstybingumą XVIII a. pabaigoje–XX a. lietuvių tauta daugelį kartų kilo į kovą už laisvę – didžiausią iš protėvių paveldėtą vertybę. Su giliu tikėjimu ir pasiaukojimu buvo kovojama už Tėvynės laisvę, valdžią, už žemę. Dėl nepaprastai stipriai išreikšto sakraliojo matmens laisvės kova gali būti vadinama šventa.
Remdamiesi 1944–1953 m. partizaninio karo šaltiniais, 2012–2013 m. surinktais partizanų ryšininkių pasakojimais, antrojoje straipsnio dalyje autoriai nuo Tėvynės laisvės priartėja prie laisvės kovotojų, jų laisvės sampratos; abi šios laisvės tarpusavyje glaudžiai susijusios. Asmeninė laisvė patiriama kaip didžiausia laimė, reiškiasi kaip negalėjimas nustygti, begalinis noras judėti, eiti ir tuo jausmu dalytis su artimaisiais, kaimynais ir aplinkiniais.