Gražiausia ir šviesiausia, ką prisimenu iš karo ir pokario vaikystės – tai Kūčios ir Kalėdos. Kai viskas buvo beviltiška, laukdavom tos dienos, o suaugusieji šnabždėdavosi, kad kažkas pasikeis po Kalėdų, po Velykų, po švento Jono… Visas adventas būdavo šviesos laukimas tautos patamsiuose, tikint jos priartėjimu. Artėjančios Kūčios ir Kalėdos mokė kantrybės ir mokė laukti. Todėl tie metai nebuvo beviltiški, juose yra didybės, nes kai žemėj tamsu ir beviltiška, ieškom šviesos ir pagalbos danguje, Dievuje.